Bekraštėje pievoje, pilnoje kvapnių, dar neprasiskleidusių ryto gėlių, ganėsi baltas arklys, vardu Dominykas. Jis buvo toks žvėriškai laukinis, kad neturėjo jokių namų nei tvarto. Kita vertus, sakyti, jog šis arklys buvo visiškas benamis, būtų tiesiog neteisinga, nes visi aplinkui tyvuliuojantys miškai buvo jo namai, minkšta pievų žolė buvo jo patalai, o saulė ir mėnulis jo lempos. Be to, šie laukiniai Dominyko namai rytais prispildydavo tiršto rūko, varlių kurkimo, gandrų kleketavimo ir kitokių stebuklų, apie kuriuos naminiai arkliai ir karvės net nesapnuoja... O jeigu susapnuoja, tai nelabai spalvotai, nes tvartuose miegančių gyvulių sapnai dažnai būna juodai balti ir su ragais... Karvės, pavyzdžiui, sapnuoja juodmargius kaimyninių pievų jaučius, baubiančius ir kanopomis kasančius žemę. O vištos išvis - parpia kaip iškeptos ir nesapnuoja nieko, nes yra tikros vištos. O viščiukai sapnuoja tvarto šeimininką - juodai baltą gaidį Anzelmą Kakariekų, kuris, vos prašvitus, nušoka nuo laktos ir užgieda visa gerkle mosuodamas sparnais:
- Kakariekū, einam lesti sliekų!
- Vėl tas Anzelmas gieda, - piktinasi pažadintos vištos, - tikrų tikriausias kelmas!
- Kelmai negieda, - į pokalbį įsiterpia kiaulės, linguodamos riebiais pagurkliais.
- Kakariekū, nekriuksėkit čia niekų! - toliau skėryčiojasi gaidys.
Ir tvarte užverda tikras turgus.
 | Internet Explorer |  | Microsoft Edge |
Grįžti į pradžią