Išeivijos vaikai ne visur ir ne kasdien turi aplinką ir progą vartoti, o tuo labiau lavinti savo lietuvių kalbą. Trūksta laiko ir vietos tiek šeimoje, tie viešumoje, o iškilmių ir suėjimų per reta. Vienintelė paranki priemonė - KNYGA, ne vien akimis (popieriuje, ekrane), ausimis (kasetės, kompakto, interneto balsu), tačiau kalbos lavimui svarbiausia LIEŽUVIU iš teksto su tokiais tarimo turėklais, kad būtų suprantami iš karto, vos tik užmetus akį, kaip natos, Morzės ABC arba tie išdėlioti ant raidžių kairiniai/dešininiai ragiukai ar kirmėlikės. Lietuviško teksto raidės surikiuotos lygiagrečiai pagal balsinius garsus.
Todėl lietuviškame tekste pakanka vienos raidės pariebinimu parodyti, kur reikia paspausti žodžio kirčiui arba dvibalsio/dvigarsio priegaidei parodyti, o pasvirimu - kur paspaudus tuoj atšokti, kad balsis liktų trumpas. Nepasvirusios balsės tariant netrumpinamos.
Priebalsės prieš raides U, E ir I reikia tarti minkštai (raidė I tarp priebalsės ir raidės A, O, U yra tos priebalsės minkštumo žymė ir tada visai netariama. Retais atvejais, kai kirčiuojama "ilga raidė" e prieš kietą priebalsę tartina tarsi būtų parašyta "ia", ji pabraukiama: keltas - keltis, veža - vežė, pergalę - pelę, per Nemuną - per Nerį, Petras - kapelis, kelmas - kelias, mes - neš. Visur kitur tarimas išsitenka raidės kontūre.
Kaip kilo mintis apie tarimo "turėklus".
1995-1998 m. derindamas su ketvirtokais - lietuviukais angliškų garsų sistemą išmokiau visus 250 atpažinti 35 angliškus balsius, supaprastintais IPA simboliais: nupiešti žodžio tarimą, o pagal transkripciją jau lengvai ištarti bet kokį žodį. Tada net nesapnavau, kad po 20 metų būsiu pašauktas savo anūkės, augančios lenkiškoje šeimoje, gelbėti lietuvių kalbos "ugdymą" kitakalbėse mokyklose (kur mokosi daugiau kaip 7000 pradinukų). Vasarą po 3 klasių lenkiškoje mokykloje ji perskaitė vien akimis kelias lietuviškas knygeles. Aš paprašiau jos garsiai paskaityti jai labiausiai patikusią. Pasibaisėjau - kas antram žody "nepataiko" kirčio, tęsia trumpus balsius, visai nesusigaudo, kaip spausti dvigarsius. Sugadinau pusę "Auksinio raktelio" pasakų knygelės markeriu braukdamas kirčiuotą skiemenį, nes žymėjimas tais ragiukais ir kirmėliuke ant raidės - ne pradinukams, jo neįsisavina net patys lietuviai, net ir gimnazistai. Konsultavausi su dešimties kitakalbių mokyklų lituanistais, kol atradau ko jie nežino - kad lietuvių kalba turi 60 kirčiuojamų balsių, o rusų - vos 10, lenkų tik 8 (ir kirtį be problemų). Per porą metų man paaiškėjo, kad komputeriu labai lengva štai šitaip apdoroti lietuvišką tekstą, kai raidės tampa mygtukais, pagal kuriuos kasdien garsiai mankštinami balso padargai, kad įprastų prie lietuviško ritmo ir melodijos, kaip grojant pianino etiudus pirštai įpranta prie klavišų ir akordų. Šitoks garsus skaitymas tarsi ryto-vakaro poteriai, perleidžiant per save knygelę ir žodžius su fabula. Jei mokytojas tikrins per pamoką po mokinį, per savaitę - penkis, per trimestrą kiekvienas bent 3 kartus pabus kaip pavyzdys kitiems.
P.S. Liko laukti, kad ŠMM pagaliau suformuluos "Lietuvių kalbos pradinio ugdymo bendroje programoje" šią nuo Nepriklausomybės atkūrimo nesprendžiamą ir jau 10 metų nutylimą problemą.
Valdas Banaitis.
2019, sausis.
Išeivijos vaikai ne visur ir ne kasdien turi aplinką ir progą vartoti, o tuo labiau lavinti savo lietuvių kalbą. Trūksta laiko ir vietos tiek šeimoje, tiek viešumoje, o iškilmių ir suėjimų reta. Parankiausia priemonė - KNYGA ne vien akimis (popieriuje/ekrane), ausimis (kasetėje, kompakte, internete ), o kalbos lavinimui svarbiausia liežuviu - iš teksto su tarimo sužymėjimu. Lietuviškame tekste 32 raidės, o tarime garsų net 110 (vien balsinių 60). Tie kairiniai/dešininiai ragiukai ir kirmėliukai virš raidžių parodo balsių kirčiavimą tik žodyne, bet ne knygose (iš.kyrus mokslines). Vaikams jie per painūs, todėl Lietuvoje niekada nebuvo skaitinių knygelių su teksto akcentuacija.
Laimei, lietuviškame tekste raidės sutampa su balsiais ir dvigarsių priegaidėmis, todėl įmanoma raidės pariebinimu parodyti žodžio kirtį arba dvibalsio/dvigarsio priegaidę, o pasvirimu - trumpą balsį. Kas nepasvirę - netrumpinama. *Priebalsės prieš raides U, E ir I tariamos minkštai; I tarp priebalsės ir A, O, U dažniausiai rodo priebalsės minkštumą ir netariama. **Retais atvejais, kai kirčiuota "ilga raidė" e prieš kietą priebalsę tartina lyg būtų parašyta "ia", ji pabraukiama: keltas - keltis, veža- vežė, pergalę - pelę, per Nemuną - per Nerį, Petras - kapelis, kelmas - kelias, mes - neš. Šitokie tarimo turėklai suprantami iš karto, vos tik užmetus akį.
1995-1998 derinant su ketvirtokais-lietuviukais angliškų garsų sistemą man pavyko išmokyti 250 vaikų atpažinti 35 angliškus balsinius garsusus - supaprastintais IPA simboliais nupiešti žodžio tarimą, o pagal tą transkripciją - lengvai ištarti bet kokį žodį. Tada net nesapnavau, kad 2017 būsiu pašauktas savo anūkės,gelbėti lietuvių kalbos "ugdymą" kitakalbėse mokyklose (kur mokosi 7000 pradinukų). Augdama lenkiškoje šeimoje, lenkiškoje mokykloje po 3 klasių ji perskaitė kelias lietuviškas knygeles vien akimis. Aš paprašiau jos garsiai paskaityti jai labiausiai patikusią, ir pasibaisėjau - nepataiko kirčio kas antram žody, tęsia trumpus balsius, nesusigaudo, kaip spausti dvigarsius. Konsultavausi su 10 kitakalbių mokyklų lituanistais, kol atradau fonetinį kontrastą, kurio jie nežino: kad kitakalbiai neskiria ilgų/trumpų balsių, neturi jokių dvigarsių, rusai turi l0 kirčiuojamų balsių, o lenkai - tik 8 ir kirtį be problemų. Man padėjo fonetikos profesoriai, nors ne pradinio ugdymo specialistai, kol visaip išbandydamas supratau, kad komputeriu lengvai apdorojant lietuvišką tekstą sukuriami TARIMO TURĖKLAI. Juose tos pariebintos ir pasvirusios raidės raidės tampa mygtukais, pagal kuriuos kasdien garsiai mankštinami balso padargai pripranta prie lietuviško ritmo ir melodijos, kaip grojant pianino etiudus pirštai įpranta prie klavišų ir akordų. Garsiai savarankiškai skaitant namie kasdien nors po puslapį tarsi užklasiniai ryto-vakaro poteriai, kuriais perleisdamas per save žodžius su fabula vaikas susikuria tarimo įgūdžius, žodyną ir užpildo aplinkos trūkumą. Mokytojui lieka patikrinti per pamoką po mokinį, per savaitę - penkis mokinius. Per trimestrą kiekvienas pabūna artikuliacijos pavyzdžiu klasei ir pagalbininku mokytojui.
P.S. Liko laukti, kad ŠMM pagaliau suformuluos šią "Lietuvių kalbos pradinio ugdymo bendros programoje" 10 metų nutylimą, iki šiol nepastebėtą problemą. Reikia ne vadovėlio, o graduotos skaitinių serijos nuo pirmos iki ketvirtos klasės kiekvienam trimestrui nors po vieną pavadinimą. Lietuviškai tarčiai vis raidėjant tokių skaitinių prireiks ir patiems lietuviams.
(racionalizacinis pritaikymas pradinukams)
"Tautinių" mažumų mokyklų pradinukams, dar neįgudusiems rašyti-skaityti mokyklos kalba, tenka iš nepritaikytų vadovėlių ir pratybų mokytis 2 papildomų visai nepanašių svetimų kalbų, jų aplinkoje iki mokyklos nevartotų. Ypač sunku mokytis lietuviškai - iš vadovėlių ir pratybų, skirtų vaikams, jau iš mažens kalbantiems lietuviškai. Tose mokyklose nepaisoma net 10 sunkinančių aplinkybių ir dirbtinių kliūčių lietuvių kalbos ugdymui. Iš jų svarbiausios:
lietuviškos kalbinės aplinkos stoka, kirčiuojamų balsinių garsų gausa lietuvių kalboje: 7 ilgi ir 5 trumpi balsiai, 12 dvibalsių (tvirtapradžių+tvirtagalių), 32 dvigarsiai (irgi poriniai) + tuzinas importinių neporinių, bei fonetinis barjeras (lietuvių balsyno kontrastas lyginant su lenkišku ir rusišku). Nors šių kalbų abėcėlės turi po 32 raides, lenkų balsinių garsų tik 8 (9 raidės jiems užrašyti), rusų tik 6 (10 raidžių), o lietuviškiems 60 - tik 12 balsinių raidžių bei pusbalsės M N L R. Trumpų-ilgų balsių skirtumo, dvigarsių-dvibalsių nei priegaidžių NĖRA lenkų ir rusų kalbose, ir jų ausys girdi, o šnekos padargai aprėpia dešimt kartų mažiau garsų, negu reikia lietuvių kalbai. Kirčio vieta lenkų kalboje visada priešpaskutinis skiemuo, rusų kalboje - pagal kelias taisykles, o jo vietos lietuviškame tekste tenka ieškoti žodynuose pagal atitinkamos kirčiuotės numerį ir linksniuotės-asmenuotės eilutę (arba internete per KLC). Lietuviškos teksto kirčiuoklės ženklų (tų dešininių-kairinių ragiukų ir gyvatukų virš raidžių bei apostrofo prieš/po raidės) net gimnazistai neįsisavina. Žodynuose jie nepakankami ir neįžiūrimi. Vaikams jie pernelyg abstraktūs, nesuvokiami, apsunkina raidės kontūrą, todėl pradinukams, o tuo labiau kitakalbiams, netinka.
Anglų kalboje kirčiuojamų balsinių garsų 30, o jų trumpumas-ilgumas ir dvi-tribalsiai visai kitokie, balsiai su balsėmis nesutampa (90% žodžių "nemato akis, ką girdi ausis "), todėl anglams prireikė atskiros fonetinės abėcėlės (IPA) perrašyti tarimui ne tik specialiuose žodynuose, bet ir ištisam tekstui. Leszek Biedrzycki savo žodyne (1995) pritaikė IPA lenkams, o jo dėka aš, 1995-1998 įvedinėdamas 250 ketvirtokų į anglų fonetiką, supaprastinau ir susisteminau 24 psl. kišeninį „Anglų kalbos pradžiamokslį" (fonopedija, grafopedija ir ABC-eglutė - "Presvika", 2002).
Lietuviško tarimo žymėjimo nereikia tik septynioms „specialioms" lietuviškos abėcėlės balsinėms raidėms Ų Ū Į Y Ą Ę Ė - jos visada reiškia tokį patį ilgą balsį ir niekada nesudaro nei dvibalsių, nei dvigarsių. „Bendralotyniškos" U O A E I tarsi užrakintos - lietuviškas tekstas neparodo tos 60 balsinių garsų įvairovės, nuo kurios dažnai priklauso ir žodžio reikšmė.
Prieš 125 metų susitvėrusiai lietuviškai mokyklai neteko rūpintis kitakalbių pradinukų pratinimu prie lietuvių kalbos, o kitakalbėse pradinėse mokyklose 100 metų nereikėjo ugdyti lietuvių kalbos. Neturint praktikos ir metodikos iki šiol neparuošta nei medžiagos tenkinti kitakalbio Pietryčių Lietuvos regiono vaikų specialiems poreikiams dėl kalbinės-kultūrinės deprivacijos ir segregacijos.
„Lietuvių kalbos pradinio ugdymo bendroji programa" tik išnašoje perspėja, kad „tautinių mažumų mokylose būtina užtikrinti tinkamą pagalbą, taikyti negimtųjų kalbų mokymui būdingus metodus ", mokytojams-lituanistams nežinomus, o priemonių ir medžiagos Švietimo aprūpinimo centras neturi. Gal iš praeities semtis stiprybės? Nuo 1956 Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla ir „Šviesa" išleido apie šimtą adaptuotų grožinės literatūros skaitinių įvairioms klasėms vokiškai, angliškai, prancūziškai ir rusiškai serijoje „Mokinio biblioteka", tarp jų 1960 buvo 2 lietuviškos knygelės mokykloms dėstomąja rusų kalba (V-VI ir VII klasėms), tačiau tas tradicinis kirčiavimas ir septintokams netiko. Kai prieš 40 metų (1978) TSKP CK įsaku buvo nurodyta sustiprinti rusų kalbos mokymą sąjunginėse respublikose, „Mokinio bibliotekos" neliko jau tiek pat, kiek truko carinis lietuviškos spaudos draudimas). Net Atgimimui prasidėjus neieškota būdų, kaip kitakalbiukams padėti integruotis lietuviškai. Iki šiol jie gauna tik gimtakalbiams lietuviukams skirtus vadovėlius ir pratybas bei 4 papildomas pamokas per savaitę ilgiau sėdėti mokykloje, kurioje nėra lietuviškos aplinkos. Jiems reikia ne vadovėlio (kuris jiems kaip bizūnas mokytojo rankose), ne abstrakčių gramatikos taisyklių, ne pamokos grupei, o saugios virtualios aplinkos patrauklia adaptuotos grožinės literatūros forma su aiškiais tarimo orientyrais savarankiškam skaitymui balsu, kad liežuvis priprastų prie lietuviško ritmo ir melodijos, kaip jaunam muzikantui kasdien grojant pianino etiudus pirštai pripranta prie klavišų ir akordų.
Laimei, lietuviški kirčiuojami balsiai kaip šešėliai atitinka raidžių seką tekste (išskyrus raidę I, kai ji tarnauja tik kaip priebalsio minkštumo ženklas).Todėl įmanoma nutiestais per tekstą supaprastintais tų balsių tarimo turėklais paprastai ir aiškiai, vienos raidės paryškinimu pabrėžti svarbiausius lietuvių tarties ugdymui taškus - kirčiuojamą žodžio skiemenį, dvigarsio pradžią-galą ir balsio trumpumą. Pariebinta raidė tampa tarsi KLAVIŠU balsei paspausti kirčiuojamame skiemenyje arba dvigarsio sandui kaip komanda spausk tarimą!
Pasvirusi balsė - trumpumo MYGTUKAS. Jeigu raidė ir pariebinta ir pasvirusi - paspausk trumpai ir atšok! Tas pasvirimas primena balsio trumpumą vienskiemeniuose žodžiuose ir priešdėlių ap-, at-, be-, da-, iš-, ne-, nu-, pa-, par-, pra-, pri-, su-, te- už- trumpą antrinį kirtį pirmame skiemenyje, atokiame nuo veiksmažodžio pagrindinio kirčio. Nepasvirusi balsė pagal susitarimą (by default) = ilgas balsis.
2 retos išimtys: 1) kai rašte po kirčiuojamos „ilgosios" balsės E seka kietas priebalsis, ji tariama tarsi a (=æ), 2) raidžių junginys IAI kirčiuojant tariamas kaip dvibalsis ei (ypač žodžio pabaigoje). Tas raidės nesutapimas su balsiu pabraukiamas.
Tokia „Mokinio biblioteka TT" (su tarimo turėklais) - rekomenduojamos grožinės literatūros savarankiškam skaitymui balsu namie kompensuotų kalbinės aplinkos stoką ir fonetinį barjerą
Kitakalbis pradinukas, trimestrui gaudamas tokią nešiojamą knygelę tarsi maldaknygę su tarimo turėklais atrakintu tekstu, kasdien perskaitytų skanduodamas nors po puslapį, iš konteksto įsisavintų ir nežinomą leksiką, ir bent minimaliai įvykdytų užklasinio skaitymo programą. Artikuliacijos pratybos pamokoje neįmanomos, bet tikslinga paprašyti vieną mokinį, kad parodytų, kaip jam sekasi balsu skaityti namie. Per trimestrą kiekvienas bent tris kartus pasitarnautų mokytojui kaip pavyzdys klasei, pasimokytų pats ir pamokytų kitus.
Prieš įdiegiant tokį racionalizacinį pasiūlymą reikia praktiškai per mokslo metus išbandyti I-IV lenkiškos ir rusiškos mokyklos klasėse, kas trimestrą paruošiant po graduotą knygelę kitam, kartu numatant realią teksto apimtį ir tiražą. Tokia serija sudarytų 12 pavadinimų (4 klasėms po 3). „Mokinio biblioteka TT" ) pravers ir lietuviškoms mokykloms ne tik Pietryčių Lietuvoje, bet ir sostinėje bei kitur, kur plinta mišriakalbystė ir tarimo raidėjimas. Mažėjant rusiškų mokyklų vaikai iš mišriakalbių šeimų užpildo lenkiškas mokyklas, kur jsu įsivyrauja neformalus bendravimas rusų kalba - ja net nereikia mokytis skaityti-rašyti.
 | Internet Explorer |  | Microsoft Edge |
Grįžti į pradžią